- seilėgeris
- seilė́geris sm. (1) NdŽ, Jdr, Gd, Kv, Skd, Trk; I, Bru, Kos39 žr. seilėtekis: Seilė́geris – kam seilės bėga iš burnos J. Valgis kaži kodė nepatiko, seilė́geris pakilo Lkv. Seilė́gerį tą turu i vargstu Pj. Užeis seilė́geris, seilės bėgs liuob i bėgs Šv. Nu seilė́gerio neatsikratau DūnŽ. Mun seilė́geris pakilo nū druskos Tn. Muni seilė́geris degina Šts. | Pamačiau valgant obulį – užejo seilė́geris Vkš.
Dictionary of the Lithuanian Language.